Lietuvoje pinama nuo neatmenamų laikų. Kiekviename kaime buvo savas meistras, pindavęs krepšius kasdieninei buičiai, dirbiniams taikydavęs ypatingas formas, matmenis ir net pynimo būdus. Jie daugiausia buvo skirti bulvėms ir kitoms daržovėms, obuoliams, uogoms bei grybams rinkti. Pynimui buvo naudojamos lengvai gamtoje randamos medžiagos: lazdynų ir karklų virbai, plėšos (nuo lazdyno ar karklo nuplėštos skalelės), vytelės, eglių ir pušų šaknys, rugių šiaudų grįžtės (susuktas šiaudų pluoštas). Pindavo iš kūlinių rugių, kurie būdavo kuliami tik spragilais, kad nesulūžtų šiaudo stiebeliai, paskui surišama liepos karna arba skelta lazdyno balanėle (viršutinis medienos sluoksnis). Aukštaitijoje ir Dzūkijoje įvairios paskirties pintinėms gaminti naudotos pušų balanos. Vėliau pynimui karklus augindavo plantacijose. Dalyvių skaičius: 15 - 25 žmonių. Edukacijos kaina asmeniui - 5 eur. Trukmė: 1 - 1,5 val. |