Sunkioji atletika (meistriškumo ugdymo grupė)

Sunkioji atletika (meistriškumo ugdymo grupė)

Sunkioji atletika – viena seniausių ir garbingiausių sporto šakų, kurios esmė – jėgos, technikos ir susikaupimo dermė. Šios sporto šakos ištakos siekia Senovės Egiptą ir Graikiją, kur atletai jau tada varžydavosi, kas pakels sunkiausius daiktus. Modernioji sunkioji atletika Europoje pradėjo formuotis XIX a. pabaigoje, o 1896 m. įtraukta į pirmąsias šiuolaikines olimpines žaidynes.

Iš pradžių sportininkai varžydavosi keliose svorio kėlimo rungtyse, tačiau nuo 1972 m. olimpinėse varžybose liko dvi pagrindinės – rovimas ir stūmimas. Šios rungtys reikalauja didelio techninio tikslumo, koordinacijos ir ištvermės. Moterų sunkioji atletika į olimpines žaidynes įtraukta 2000 m. Sidnėjuje, o šiandien ši sporto šaka vienodai populiari tarp abiejų lyčių.

Meistriškumo ugdymo grupės sportininkai gilina bazinius įgūdžius ir pereina prie sudėtingesnių treniruočių etapų. Pagrindiniai uždaviniai šiame etape:

tobulinti rovimo ir stūmimo techniką,

ugdyti sprogstamąją jėgą ir greituminę ištvermę,

stiprinti raumenų balansą, koordinaciją ir lankstumą,

formuoti atsakomybės, savikontrolės ir disciplinos įgūdžius,

supažindinti su saugumo taisyklėmis ir varžybų etika.

Šio etapo sportininkai pradeda dalyvauti vietinėse bei pradedančiųjų varžybose, mokosi pasiruošimo varžyboms ir psichologinio nusiteikimo. Treniruočių procesas derinamas prie sportininko amžiaus, fizinio pasirengimo ir sveikatos būklės.

Į programą priimami ugdytiniai turi pateikti medicinos centro pažymą, patvirtinančią, kad jie yra sveiki ir gali treniruotis. Jų sveikatos būklė periodiškai tikrinama, kad treniruotės vyktų saugiai ir tikslingai.