Šaolino kovos menas (Ušu/Kung fu) pradėjo formuotis prieš 1500 metų Sungšano kalnų budistinėje kultūrinėje terpėje ir yra čanbudistų mokyklos išminties atspindys. Praktikuojantieji Šaolino kovos meną tradiciškai turi peržengti tris stadijas. Pradžioje praktikuojama išorinė forma, tarpinėje stadijoje patiriama „sąmonės ir kumščio integracija”. Aukščiausia Šaolino kovos meno pakopa – savo „širdies“ įsiklausymas, kova „širdyje“ vietoj kovos „formoje“. Šiandien tradicinis Šaolino Ušu įtrauktas į UNESCO reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Šaolino kovos menas susideda iš daugybės kovinių veiksmų, kovos taktikų, sveikatingumo bei asmenybės ugdymo sistemų. Mūsų klube propaguojame tik tradicinį Šaolino UŠU ir Ci Gung, tokį koks šiame vienuolyne buvo praktikuojamas ilgus amžius iki pat XX a. antros pusės, kuomet Honkongo filmų įtakoje pradėjo plisti daugybė modernių jo variacijų, daugelis kurių neturi nieko bendro su autentiškąja Šaolino tradicija.
Treniruotės susideda iš: CIGUNG (Qigong) – specialūs gyvybinės energijos Ci (Qi) bei psichotreningo būdai, DZUO ČAN (Zuo Chan) – meditacija sėdint. VUDE (Wude) – kovinės moralės kodeksas bei taisyklingos gyvensenos ir elgesio taisyklės. DZIBEGONG (Jibengong) – fizinę jėgą, lankstumą, vikrumą, reakciją, orientaciją erdvėje bei kovinius įgūdžius lavinantys pratimai, TAOLU (Taolu) – kovinių veiksmų kompleksai, kurie ugdo specifinę Šaolino kovos menui būdingą judesio kultūrą ir kuriuose užkoduoti galimi kovos scenarijai bei jų sprendimo idėjos. JUNGFA (Yongfa) – veiksmų pritaikymo su partneriu mokymasis. DUILIEN (Duilian) – iš anksto sutarto kovos scenarijaus praktika su partneriu. SANŠOU (Sanshou) – laisva kova. CI SIE (Qixie) ginklų valdymo būdai (lazda, kardas, ietis, alebarda, vėduoklė, tridantis ir t.t.) 72 SLAPTI ŠAOLINO PRATIMAI (Shaolin qi shi er gong) – specifiniai jėgą, greitį, lankstumą bei daugelį kitų įgūdžiu lavinantys pratimai. |