Vandensvydžio užsiėmimai

   Vandensvydis – komandinė vandens sporto šaka. Kiekvieną komandą sudaro septyni pagrindiniai žaidėjai (vienas jų – vartininkas) ir šeši atsarginiai žaidėjai (vienas jų gali būti antrasis vartininkas). Žaidimas vyksta nuo 20 iki 30 m ilgio baseine arba vandens telkinyje.

Vandensvydis kaip komandinė sporto šaka prasidėjo jėgos ir plaukimo sugebėjimų demonstravimu vėlyvajame 19 amžiuje centrinėje Anglijoje ir Škotijoje; šiose šalyse vandens sportas ir lenktynės buvo mugių bei festivalių ateitis. Vyrų vandensvydžio rungtis tapo viena pirmųjų komandinių sporto šakų pademonstruotų šiuolaikinėse olimpinėse žaidynėse 1900 m.

Vienas pirmųjų įrašytų šios sporto šakos žaidimų, tuo metu vadintų vandens rankiniu, įvyko Bornmute 1876 m. liepos 13 d.

Vandensvydžio taisyklės buvo sukurtos 19 a. škoto William Wilson. Manoma, kad jis buvo pirmasis plaukimo meistras Škotijoje. 1870 m. W. Wilsonas įkūrė Arlingtono vandens sporto klubą, kuris taip pat žaidė vandens futbolą su guminiu kamuoliu. Pirmuosiuose žaidimuose buvo leidžiama grumtis, stumdytis ir laikyti priešininką po vandeniu kovojant dėl kamuolio.

1931 m. vandensvydžio sporto šaka pradėta propaguoti Klaipėdos "Poseidono" sporto klube. Tais pačiais metais Rygoje vyko tarptautinis turnyras, kurį laimėjo kalipėdiečiai, finale 4:2 įveikę vietos „Baltiją“. Nuo 1935 m. vandensvydis pradėtas žaisti Kaune, o 1938 m. ši sporto šaka buvo įtraukta į Lietuvos tautinės olimpiados programą. 1940 m. Kaune įvyko pirmieji Lietuvos rinktinės tarptautiniai mačai: 0-4 pralaimėta Estijai ir 0-7 pralaimėta Latvijai . Vėliau, iki pat 1948 m. vandensvydžio plėtra ir varžybos Lietuvoje sustojo.

1949 m. Zarasuose įvyko pirmasis Lietuvos vandensvydžio čempionatas . Pirmuoju nugalėtoju tapo Kauno „Žalgiris“, kuris įveikė Vilniaus „Spartako“ ir Vilniaus „Dinamo“ komandas. Nuo 1960 m. rengiami Lietuvos vandensvydžio taurės turnyrai.