Sunkioji atletika (didelio meistriškumo grupė)

Sunkioji atletika (didelio meistriškumo grupė)

Sunkioji atletika – viena seniausių ir garbingiausių olimpinių sporto šakų, kurios šaknys siekia dar Senovės Egiptą, kur atletai varžydavosi kilnodami akmeninius svorius. Pirmasis organizuotas sunkumų kilnojimo turnyras Europoje įvyko XIX a. pabaigoje, o pirmasis pasaulio čempionas buvo karūnuotas 1891 m.

Į 1896 m. Atėnų olimpinių žaidynių programą įtrauktas sunkumų kilnojimas buvo gana primityvus – sportininkai kėlė svorius viena arba abiem rankomis, svorio kategorijų nebuvo. 1932 m. olimpinėse žaidynėse sportininkai jau buvo skirstomi pagal svorio kategorijas, o rungčių skaičius padidėjo iki trijų – spaudimo, rovimo ir stūmimo. Nuo 1972 m. liko tik dvi rungtys – rovimas ir stūmimas, kurios išliko iki šių dienų.

Moterų sunkioji atletika olimpiniame kontekste debiutavo tik 2000 m. Sidnėjuje, taip užtikrinant šios sporto šakos lyčių lygybę. Šiandien sportininkai rungiasi skirtingose svorio kategorijose:

Vyrų – iki 56 kg, 62 kg, 69 kg, 77 kg, 85 kg, 94 kg, 105 kg ir virš 105 kg;

Moterų – iki 48 kg, 53 kg, 58 kg, 63 kg, 69 kg, 75 kg ir virš 75 kg.

Didelio meistriškumo grupėje treniruojami patyrę sportininkai, jau pasiekę aukštą techninį ir fizinį lygį. Treniruotėse ypatingas dėmesys skiriamas:

jėgos, greičio ir koordinacijos tobulinimui,

rovimo ir stūmimo technikos precizikai,

psichologiniam pasirengimui varžyboms,

strategijai ir krūvio paskirstymui varžybų metu.

Sportininkai dalyvauja aukšto lygio nacionalinėse ir tarptautinėse varžybose, siekia meistriškumo normatyvų bei ruošiasi profesionaliam sportui.

Į formalųjį švietimą papildančio sportinio ugdymo programas priimami tik tie sportininkai, kurie turi medicininę pažymą, patvirtinančią tinkamą sveikatos būklę. Jų fizinė ir psichinė sveikata periodiškai tikrinama, užtikrinant saugų, kryptingą ir efektyvų sportinį tobulėjimą.